Content on this page requires a newer version of Adobe Flash Player.

Get Adobe Flash player

Žydų karpiniai

Žydų popieriaus karpiniai (griečiau raižiniai, nes jie tradiciškai yra raižomi peiliu) yra tradicinis žydų liaudies meno produktas, kuris skiriasi nuo visų kitų tautų karpinių tuo, kad yra glaudžiai susijęs su religija.
Ši plastikos forma išplito XIX amžiuje, kai popierius tapo plačiai prieinama medžiaga.
Žydų karpiniai vystėsi kartu su vietinių tautų karpiniais, kurie paprastai turėjo tik dekoratyvinį pobūdį. Valstietis, kuris pardavė derlių mieste, turėjo pinigų, už kuriuos galėjo sau leisti įsigyti puošmenų namams, įskaitant ir karpinius. Žydai, būdami toli nuo tėvynės ir ne visada gebėdami tinkamai garbinti Dievą, karpiniams suteikė religinę prasmę – nekalbant apie tai, kad žydų karpinys buvo pilnas religinių simbolių ir siužetų, jis kabojo ant sienos, kuri sutapo su Jeruzalės kryptimi. Galima konstatuoti, kad tai buvo paprastų žmonių menas.

Žydų karpinių istorija 

Pirmieji žydų karpiniai datuojami XIII a. Legenda pasakoja apie rabiną, kuris norėjo perrašyti Torą. Buvo žiema, šaltis buvo toks didelis, kad rašalas užšalo. Tada rabinas pradėjo pjaustyti Toros raides ir taip atsirado pirmasis karpinys. XX amžiaus pradžioje žydų karpinių menas labai nunyko (atsirado modernesnės plastinės formos), nors žydų karpinių buvo randama net ir tarpukariu. Žydų karpiniai atgimė po II pasaulinio karo lygiagrečiai dviejose valstybėse: Izraelyje ir JAV.
Izraelyje kūrė Giza Frankelis (kai kurie šaltiniai nurodo Frenkel). G. Frankelis buvo etnografas, baigęs Lvovo universitetą, nagrinėjo ir rinko karpinius. Po karo jis emigravo į Izraelį, kartu atsiveždamas žydų karpinių modelius iš pietų Lenkijos. Dirbdamas Haifos universitete, naujai atgaivino šį tradicinį žydų meną. Šiandien Izraelyje yra 10 profesionalių karpytojų. Šiuolaikinis Izraelio karpinių dizainas ir toliau remiasi Gize Frankelio išpopuliarinta ornamentika (80 - aisiais išleido albumą su daugiau nei 100 modelių ir aprašymų hebrajų kalba), bet patys karpiniai tėra tik interjero detalė.
JAV sukurti karpiniai yra pasaulietinio pobūdžio. Ši meno rūšis daugiausia skiepijama vaikams. Taip siekiama išlaikyti tautinį tapatumą.
Trečiu svarbiu žydų karpinių centru tampa Krokuva, kur jau keletą metų per žydų kultūros festivalį vyksta žydų karpinių seminarai, kurie išugdė keletą menininkų, pamilusių šį meną. Žinomiausios yra Anna Malecka-Beiersdorf, kuri atgaivino šį meną Lenkijoje, Marta Goląb ir Monika Krajewska.

Žydų karpinių tradicija

Karpinius galėjo kurti tik vyrai, nes žydų kultūroje moterims nebuvo leidžiama kurti meno. Paprastai pjaustydavo labai aštriu peiliu, panašiu į tą kurį naudojo batsiuvys. Medžiaga pradžioje buvo pergamentas, vėliau baltas popierius. Popierius buvo sulenkiamas per pusę ir pasidėjus ant lentos pjaustoma pagal pasirinktą modelį. Išpjausčius paveikslėlį jis buvo marginamas akvarele. Jei palikdavo nedažytą - buvo sugalvotas ne vienas būdas kaip baltą popierių paversti spalvotu.

Žydų karpinių tipai

Mizrach (מיזרח) – tai karpiniai, kurie buvo skirti kabinti namuose ant rytinės sienos (pats žodis reiškia mizrach - rytai), nukreiptos į Jeruzalę, kad žinotų, kurlink parklupti maldoje. Tai didelio formato karpinys - nuo A4 iki 1 metro viename šone, kuris kabojo ištisus metus, nesvarbu kokia žydų šventė būtų. Pradžioje mizrach buvo tik rėminamas vėliau dedamas po stiklu.
Mizrach XIX amžiaus pabaigoje, tikriausiai dėl Lenkijos žydų tradicijos, sumažėjo iki 33x41 cm. dydžio.
Mizrach turėjo platesnę reikšmę, ne tik ornamentu papuoštą paveikslėlį. Žydų šventyklose Altoriaus nišoje kabojo mizrah iš audinio, papuošti auksu ir išmarginti šventais rašmenimis. Prastas judėjas negalėjo panašaus altoriaus turėti namuose, todėl darė juos iš popieriaus. Mizrach visada susideda iš trijų elementų bent vienu dedamu centre – tai  Menora, Dovydo žvaigždė, Mozės plokštės. Virš Mozės plokščių (irgi viduryje) dažnai buvo vaizduojama karūna. Menorą dažnai laikė liūtai. Liūtas žydų kultūroje yra stiprybės ir Judėjos giminės simbolis. Taip pat buvo vaizduojami kiti gyvūnai: tigras - stiprybės simbolis, elnias - grakštumo simbolis, erelis - lengvumo simbolis, gaidys - susitaikymo simbolis, žuvys (kai kada vynuogės) - vaisingumo simbolis. Kolonos simbolizuoja pirmąją šventyklą Jeruzalėje. Laiminančios šventiko rankos –  reiškia ką nors svarbaus iš Toros. Žydams ortodoksams tai buvo vienintelis leistinas vaizduoti žmogiškasis elementas, kuris nežeidė Jahvės. Dar vienas simbolis yra gyvybės medis, kuris turėjo skirtingus aiškinimus.
Mizrach visada turėjo užrašus, tačiau jie nebuvo svarbiausia. Mizrach pasitaiko tokie žodžiai: Turiu savo Dievą prieš save. 

Schewnoslach ir Rojzelach – karpiniai, priklijuojami prie langų Sukot šventės metu. Sukotas (hebr. סוכות ) – viena pagrindinių žydų švenčių. Ji švenčiama rudenį tišrėjaus mėnesio 15 d. ir tęsiasi 7 dienas. Šiuo laikotarpiu žydas turi išeiti iš namų ir gyventi sukoje, laikinai suręstame, palapinę primenančiame namelyje. Lietuvoje sukos dar vadinamos kūčkomis. Kūčkų šventė vyksta praėjus penkioms dienoms nuo „permaldavimo“ dienos (Jom Kipuro).

Tai buvo vieša šventė. Kai gyvenvietėje žydas pakabina lange išraižytus paveikslėlius, Lietuvos ar Lenkijos valstietis žino, kad žydai švenčia ir kiek šventė trunka. Karpiniai skiriasi tik forma - schewnoslach buvo kvadrato formos ir rojzelach - rozetės. Centre, kaip ir mizrache, vaizduojama Menora, Dovydo žvaigždė arba Mozės plokštės. Aplink buvo augalų arba geometrinių elementų vaizdai, kuriems teko tik dekoratyvinė paskirtis.

Hamsa (חמסה) - amuletas, apsaugojantis nuo blogio demono Lilit. Legenda pasakoja: Lilit buvo Adomo pirmoji žmona. Nusivylusi vedybomis, naktį, kai Adomas miegojo, slapta Lilit nukako į demonų slėnį. Dievas už tai nubaudė moterį ir visam laikui paliko ją demonų slėnyje. Taip Lilit tapo demonu, tuo pačiu pasiimdama visus savo vaikų gyvenimus. Netrukus Dievas davė Adomui Ievą, tačiau nuo tada Lilit keršija moterims, kurios laukiasi kūdikio.
Todėl hamsos puošė kambarį, kuriame kūdikis turėjo išvysti šį pasaulį. Jos buvo kabinamos keturiuose kambario kampuose  taip užkertant kelią blogio galioms priartėti prie kūdikio.

Toros Išnešimo karpiniai. Kartą metuose, žydai išneša Torą iš šventyklos. Už vyrų eina mokyklinio amžiaus berniukai, nešantys vėliavas ant ilgų lazdų. Berniukams patiems buvo leista puošti vėliavas. Dažniausi raižinius puošdavo raiteliai, kareiviai. Tai vieninteliai karpinių motyvai, susiję su pasaulietine žydų kultūra.

Šeimos karpiniai - tai karpiniai, susiję su šeimos gyvenimo įvykiais ir puošę šeimos knygas, kuriuose įrašytos mirusiųjų datos. Karpiniai primindavo sukalbėti maldą už juos. Karpiniais buvo puošiama vedybų sutartis ketubach. Ketubahas – judėjų vedybinis kontraktas. Juo judėjas įsipareigoja savo žmonai (judėjai) ją maitinti, rengti, bendrauti su ja, ją mylėti. Judėja surašo savo įsipareigojimus vyrui – būti paklusnia, auginti vaikus, maitinti šeimą bei rūpintis šeimos reikalais. Judėjas Ketubahe pasilieka galimybę be žmonos sutikimo su ja išsiskirti, tačiau tam įvykus judėjas privalėtų judėjai sumokėti susitartą pinigų sumą bei išrašyti jai išsiskirimo raštą Get. Jei jiems gyvenant kartu judėjas mirtų anksčiau savo žmonos, našle tapusi žmona galėtų pasiimti visus pinigus, pardavus jų bendrąjį būstą. Judėjų namuose dažnai galima rasti vestuvių kontraktą, pakabintą ant sienos, kaip simbolį, kad ši judėjų šeima yra tvirta bei laiminga.

Praktiniai reikalavimai

Karpiniai kaip tam tikra grafikos rūšis, buvo reglamentuota tam tikrais reikalavimais. Du pagrindiniai – karpinys turi būti vientisas ir neprarasti turinio. Karpinyje funkcionalumo dėlei buvo leista naudoti storas ir plonas linijas. Pjaustyti, pradėdavo nuo mažiausių elementų ir baigdavo kraštais, nes pirmoje eilutėje nupjovus didelį paviršiaus plotą, karpinio su dideliu skaičiumi smulkių detalių beveik neįmanoma užbaigti.


Wayang – lėlių teatras

Įmantriomis lėlėmis ir sudėtingu muzikiniu stiliumi išgarsėjusi senovinė pasakojimo forma atsirado vienoje iš Indonezijos salų – Javoje. Ilgus amžius wayang klestėjo ne tik karališkuosiuose Javos ir Balio dvaruose, bet ir kaimo vietovėse. Wayang paplito ir kitose salose – Lomboko, Madura, Sumatra ir Borneo – kur susikūrė saviti vietiniai pasakojimo ir muzikavimo stiliai.
Wayang teatro lėlės labai skiriasi savo dydžiu, forma ir stiliumi, tačiau galima išskirti du vyraujančius tipus: trimatės medinės lėlės (wayang klitik arba golèk) ir plokščios odinės lėlės (wayang kulit), kurios rodomos priešais apšviestą širmą. Kiekvieno tipo lėlės pasižymi būdingais kostiumais, veido išraiškomis ir kūno judesiais. Lėlininkas (dalang) valdo besisukančias lėlės rankas plonais, prie jos kūno pritvirtintais pagaliukais. Tuo tarpu dainininkai ir muzikantai atlieka sudėtingas melodijas bronziniais instrumentais ir gamelano būgneliais. Praeityje lėlininkai buvo laikomi išsilavinusiais literatūros ekspertais, kurie per savo kuriamą meną perduodavo moralines ir estetines vertybes. Wayang teatro personažai yra skolinti iš vietinių mitų, indų epų ir persų pasakų. Repertuaras ir pasirodymo technikos buvo perduodamos žodiniu būdu lėlininkų, muzikantų ir lėlių meistrų šeimose.
Wayang lėlių teatras šiandien vis dar populiarus, tačiau siekdami konkuruoti su šiuolaikinėmis pramogų formomis (video, televizija ar karaoke), atlikėjai yra linkę daugiau dėmesio skirti komiškoms scenoms ir muzikinį akompanimentą pakeisti pop ritmais, dėl ko lėlių teatras praranda savo būdingas savybes.
2008 metais UNESCO Wayang lėlių teatrą įrašė į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą (iš pradžių paskelbė 2003 metais).
Šaltinis:http://www.unesco.org/culture/ich/index.php?lg=en&pg=00011&RL=00063

Wayang kulit

Wayang kulit arba šėšėlių teatro lėlės yra geriausiai žinomos iš Indonezijos lėlių teatro. Kulit reiškia „odą“ ir tai apibūdina odinę lėlės konstrukciją, kuri yra atsargiai iškalama labai aštriais įrankiais ir judinama kruopščiai išdrožtomis buivolo rago rankenėlėmis bei valdymo lazdelėmis. Dažniausiai vaidinami pasakojimai iš induizmo epų – Ramajanos, Mahabharatos ar Serat Menakos.
Šešėlių teatro lėlės varijuoja priklausomai nuo vietovės. Dažnai, siekiant komiškumo, pridedami šiuolaikinio pasaulio atributai – dviračiai, automobiliai, lėktuvai ar laivai, bet tradiciniai lėlių piešiniai mažai keitėsi pastaruosius 300 metų.
Tinkamos vaidinimui wayang kulit lėlės gamyba reikalauja iš meistrų dviejų savaičių rankų darbo. Jie pradeda nuo pagrindinio modelio (dažniausiai sukuriamo popieriuje), kurį perpiešia ant odos ar pergamento, iškart pažymėdami visas skylutes, kurias reikės išpjauti (pvz., akis ar burną). Tada piešinys yra nušlifuojamas (paprastai su stiklo buteliu) ir nugruntuojamas. Modelis atidžiai tikrinamas ir ilgainiui išdirbamos likusios detalės. Modelis yra dailinamas, kol jį dažymui perima kitas meistras. Galiausiai judančios detalės (rankos sujungtos valdymo lazdelėmis) pritvirtinamos prie kūno, kuris turi centrinę atramą. Pigesnės lėlės dažomos naudojant purškiamus dažus ir trafaretus, kai kiekviena spalva užpurškiama atskirai. Taip pat pigesnės, vaidinimų metu vaikams parduodamos lėlės, kartais vietoje odos gaminamos iš kartono. 

Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Wayang


Garsioji Petrikovkos puošyba – tai Ukrainos tradicinio liaudies meno vizitinė kortelė

Pradžioje tai buvo sienų tapyba, paplitusi įvairiuose Ukrainos regionuose – rytuose – Dniepropetrovsko srityje, vakaruose – Polesėje, Bukavinoje. Kiekvienos srities meistrai turėjo savo savybes, dažnai skyrėsi dažymo maniera, spalvomis, ornamentika. Tai rodo, kad čia meistrai dirbo ilgą laiką. Žinomiausias centras, kur kruopščiai puoselėjama originali tapybos tradicija - tai Petrikovkos kaimas Dniepropetrovsko srityje, todėl šio kaimo pavadinimas tapo puošybos pavadinimu.
Petrikovkos puošyba turi ilgą tradiciją, kuri yra glaudžiai susijusi su Zaporožės večės kultūra. Kaimas buvo įkurtas 1772 metais ir gavo pavadinimą nuo paskutinio Zaporožės večės kazokų atamano Kalnyševskio Petro, kuris inicijavo Zaporožės kazokų persikėlimą iš senojo Kurilovkos kaimo į naują vietą. Kaimas tapo Protovchanskio - Palanco apskrities centru, čia buvo vietinė administracija ir net maža įgula. Po 1775 metų, kai buvo paleista Zaporožės večė, Petrikovka tapo "valdiška" valstybės gyvenviete. Petrikovkoje nebuvo nuolatinės feodalinės priespaudos. Tai ir turėjo įtakos liaudies meno raidai. Moterys puošė namų sienas, krosnis spalvingais gėlių piešiniais. Taip pat buvo dekoruojami namų apyvokos daiktai, indai.
XIX amžiuje Petrikovka jau buvo žinomas puošybos centras. Buvo sakoma, kad Petrikovkoje nėra menininkų, nes kiekviena šeimininkė prieš didžiąsias šventes iš naujo baltindavo namelius ir puošdavo nauja puošyba. Buvo daromos vadinamos kalkės -"malevki" (pirmosios buvo permatomas) ir pardavinėjamos nebrangiai turguje „žmonių džiaugsmui“ – sienų, lubų apvadų ar rankšluostinių puošybai. Kiekvienas meistras turėjo savo simbolius – spanguoles, aguonas, vyšnias, "cybulka", gaidį, gegutę. Laikui bėgant, "malevki" tapo eskizais tapybai ant porceliano, tekstilės, medienos gaminių. Norėdami piešti meistrai naudojo kreidą, spalvotą molį, anglį, namų gamybos dažus, vėliau pigius anilino dažus. Rinkosi ryškiausias spalvas. Dažai buvo skiedžiami kiaušinio tryniu, pienu, vyšnių klijais. Pavyzdžiui žalios spalvos dažai buvo paruošti iš jaunų rugių sulčių, į kuriuos buvo pridėta kiaušinių trynių.
Petrikovkos meistrai turėjo „tiksliai atmuštas akis“ ir neeilinį rankų jautrumą. Jie kūrė be išankstinio pasiruošimo ir nenaudojo jokio matuoklio. Meistriškai piešė plonu, pagamintu iš katės kailio teptuku. Piešdami dar naudojo įvairių augalų stiebus ir net pirštus.
1936 metais buvo labai susidomėta liaudies kūryba. Kijeve, po to Maskvoje buvo atidarytos pirmosios liaudies meno parodos, pristatyti meistrai - Tatjana Pata, Irena Bilokon ir Anna Pilipenko Isaeva. Kaime atsidarė dvimetė puošybos mokykla. Mokykla veikė iki 1941 metų, bet sugebėjo parengti tris laidas talentingų studentų, kurie dirbo įvairiuose meno srityse.
Mokyklos auklėtinis Fiodoras Panko 1958 metais organizavo menų artelę, kuri apie šešiasdešimtųjų vidurį buvo reorganizuota į meninės produkcijos gamyklą "Draugystė". Vėliau, 1970 metais vienas Petrikovkos puošybos mokyklos mokinys Vasilijus Sokolenko atsidarė Petrikovkos puošybos muziejų. 70-90-ti metai buvo Petrykovkos puošybos klestėjimo laikotarpiu. Deja, vėliau gamykla nustojo egzistuoti. Sunki finansinė padėtis visoms kultūros įmonėms privertė daugelį meistrų ieškoti naujų rinkų, siūlančių daugiau galimybių. Šiandiena grupelės entuziastų neįtikėtinų pastangų dėka atgaivintas liaudies meno centras ,“Petrikivka“.
Aktyviai veikia ir liaudies meno studija ,“Petrikivska vitinanka“, kur moterys, išmanančios šios puošybos paslaptis, pasitelkė kitos gerai Ukrainoje žinomos liaudies meno rūšies – karpinių techniką. Studijai vadovauja liaudies meistrė Liudmila Babič.