Content on this page requires a newer version of Adobe Flash Player.

Get Adobe Flash player

Medžio raižiniai

(Parengta pagal Paulių Galaunę ,,Lietuvos liaudies menas“, 1930, Kaunas)

Senieji raižiniai medyje priklauso grafiškajam menui. Tai taip vadinama primityvioji grafika. Kadangi įvairių stadijų raižinių dirbimo technika yra gana tobula, todėl neabejojama, kad jie į Lietuvą atkeliavo iš kitur. Mūsų raižytojai savo raižiniams prototipus ėmė ne iš mūsų bažnyčių stebuklingų paveikslų ar statulėlių, o dažniausiai iš Vokietijos ir Prancūzijos bažnyčių. Galiausiai apie mūsų raižinių kilmę iš Vokietijos kalba ir jų dirbimo technika.

Liaudies raižinių medyje atsiradimo pradžia žymima XVIII a. pirmuoju dešimtmečiu. Seniausias iš žinomų raižinių - ,,Šv. Jurgis “ – turi 1710 metų datą. Paskutiniai raižiniai žymimi 1853 metų data, nors spaudinių buvo randama ir vėliau.

Ne rūmams ir ne bažnyčioms puošti nuo medyje raižytų formų (klišių), kitaip vadinamų ,,lentų“, buvo spaudžiami spaudai. Jie puošė dūmines pirkias ir klėtis, merginos tokiais spaudiniais išklijuodavo net kraičio skrynių vidų. Dažniausiai spaudiniai buvo spausdinami ant prasto popieriaus, paprastais, net gi savo darbo dažais, todėl dūmai, dulkės, drėgmė ar saulė spaudiniams neleisdavo ilgai išsilaikyti. Gal būt todėl spaudų buvo daug spausdinama, o meistrai yra padirbę ne vieną to paties siužeto šventojo paveikslą.

Liaudies raižinių dirbinimo centru turime laikyti Žemaitiją. Drožiama ir spausdinama buvo visoje Žemaitijoje, tačiau labiausiai buvo išgarsėjusi Žemaičių Kalvarijos raižinių medyje drožėjų mokykla, Darbėnų ir Kretingos apskrities meistrai. Kretingos vienuoliai buvo sukaupę nemaža ,,lentų“, deja, jas XIX amžiaus pradžioje pardavė lenkams. Pilnų pavardžių raižiniuose teaptinkamos tik dvi - tai Samuelis Stepanovas ir Tadas Jurevičius. Žinomos trys meistrų monogramos – E. W., A. J. ir P. W. Kitų iki šiol išlikusių raižinių meistrų pavardės nėra žinomos, tačiau neabejotinai jų buvo žymiai daugiau.

Raižinių siužetų prototipai buvo dažniausiai nežinomų autorių šventųjų paveikslai ir žymesnių Europos menininkų kūrinių kopijos. Ypač mielai buvo raižomi paveikslai šventųjų, kurie buvo laikomi stebuklingais, kurių atlaidai sutraukdavo tūkstančius maldininkų. Kas gi nenorėdavo parsinešti atminimui šventojo ,,abrozdo“, o dar pašventinto per atlaidus.

XIX amžiaus pradžioje mūsų meistrai nustojo raižyti ir spausdinti spaudus, nes Lietuvą užplūdo tų pačių raižinių pigūs litografiniai pamėgdžiojimai, o vėliaus taip vadinami ,,oleodrukai“.